Kaip atskirti, ar tu draugiškas, piktas, o gal tiesiog neišsimiegojęs? Ar darželinukas žino tik vieną emociją – meilę? Kaip diskutuoti, kad informacija apie emocijas būtų pasiekta, juk taip sunku sukaupti dėmesį ir išklausyti.
Panevėžio rajono švietimo centro Pedagoginė psichologinė tarnyba, įgyvendindama Visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos projektą „Žvilgsnis“, organizavo lopšelių-darželių ugdytiniams molio dirbtuves „Molis ir emocijos“, kurias vedė keramikos mokytoja Jurgita Čiplytė. Terapijos dirbtuvės skirtos paminėti Pasaulinę psichikos sveikatos dieną, tad vyko spalio mėnesį trijose Panevėžio rajono ikimokyklinio ugdymo įstaigose: Ramygalos lopšelyje-darželyje „Gandriukas“, Krekenavos lopšelyje-darželyje „Sigutė“ bei Naujamiesčio lopšelyje-darželyje „Bitutė“, aktyviai dalyvavo daugiau kaip 100 ugdytinių.
Vaikai pradžioje noriai įsitraukė ir pasakojo istorijas lyg būtų draugai ir tiesiog norėdami išsikalbėti. O tam, kad visa tai įsitvirtintų, lipdant molį naudoti dailės terapijos elementai ir klausimai. Molio lipdymas atpalaiduoja, suteikia gerų emocijų vaikui, tampa lengviau kalbėti, išreikšti mintis. Darbeliai buvo pritaikyti pagal vaikų poreikius ir nuotaiką. Diskutuota, jog apsikabinti mėgsta daugelis, bet ne visus gyvūnus galima paglostyti ir apsikabinti – tai ežys. Sunku kūrinį nulipdyti, bet dar ir erdvę jam sukurti reikia. Sudėtingiausia buvo pasiimti tik po vieną dovaną ežiui. Vieni, uždaresni, pristatė tvorų ežiui ar net visai šeimynai, kiti netilpo į erdvę ir plėtėsi, čia kaip ir gyvenime: vieni atsargūs, mažai atvirauja, bendrauja, o kiti tarška nesustodami ir viskuo dalydamiesi.
Vaikų užsiėmimus papildė dar ir STEAM elementai: buvo kuriamos širdys ir kaštonų nameliai, į kuriuos daug meilės ir grožio įdėjo vaikai, pasirašė vardo pirmą raidę ir papuošė prisimulkintomis gamtos gėrybėmis. Ir glostė molinę širdelę nedrąsiai su smiliumi, po truputį prijungdami ir kitus pirštelius, juk taip molis ramina. Molis – tai viena iš natūraliausių gamtos medžiagų, naudojama dailės užsiėmimuose. Vaikams patiko tirpinti molį vandenyje ir pasidaryti makaliošę, kad pagavus emocijoms ji jau nebetilpo į indelį, pasipylė ant stalo ir tada jau delnais plekšnojo... Džiugu, jog darbas vyko draugiškai ir kartu aktyviai dirbo auklytės. O taip, gamta tikrai mums padovanojo nuostabų derinį – molį ir vandenį. Kiek emocijų! Ir tikrai ne visi čia linksmai leido laiką, dalis tiesiog braukė pirštelį į servetėlę, juk taip nemalonu išsipurvinti, molis džiūsta ir traukia odą, bet kartu aplankė ir nuostabus jausmas, kai rankytės atsidūrė po tekančiu vandeniu. Vanduo nuplovė, atvėsino ir suteikė kitokių emocijų.
Šie užsiėmimai leido vaikams atsiskleisti, o auklėtojoms pamatyti vaikus kitokius. Nuostabu, kad atsipalaidavimo būdus rado patys vaikai sau, kas tinka jiems. Svarbu kartais duoti laisvę daryti, ką nori, kai išgirsta tam tikras emocijas. Praktika parodė, kad kūrybos darbeliuose, taikant meno terapijos elementus, galima išlaisvinti emocijas, nusiraminti, pažinti save ir vaikus.
Ir pabaigoje:
– Ar žinai, kuo skiriasi tikras kaštono namelis nuo molinio, gal jam ko trūksta?
– Pagalvės ir užkloto...
|
|||
|
|||
Keramikos mokytoja Jurgita Čiplytė
